32 metų trukmės kelionė

Labas.

Noriu tau papasakoti savo istoriją, kad geriau susipažintume.

Buvau paprastas berniukas kaip ir visi mano bendraamžiai. Lankiau mokyklą, turėjau daug draugų, lankiau įvairius sporto būrelius, buvau padykęs ir neklaužada. Baigus vidurinę atvažiavau į sostinę siekti mokslų, tačiau pasirodė tai ne man. Mečiau visus universitetus ir pasinėriau į darbus. Buvau išsiugdęs keletą su internetu susijųsių įgūdžių, kurie leido neblogai uždirbti, todėl kai mano draugai prašydavo tėvų pinigų alui, aš sugebėjau juo užsidirbti. Vėliau keičiau darbus, išbandžiau skirtingas iniciatyvas ir projektus iš kūrių visi beveik buvo nesėkmingi, todėl pralaimėjimo skonį gerai pažįstu. Kažkur girdėta?

Viskas sekėsi neblogai, turėjau gerai apmokamą darbą, sužadėtinę ir puikią sveikatą. Tereikėjo lipti laipteliais aukštyn. Bet.

Bet štai prasidėjo įvykiai, kurie pagaliau mane išskyrė iš bendraamžių būrio. Prasidėjo “piristroika”. Netekau mylimo darbo. Atrodo kas čia tokio, visi mes keičiame darbus, išeiname patys arba būname atleisti, taip galvojau ir aš. Planavau greitai susirasti pamainą buvusiai darbovietei. Tačiau sulaukiau antro smūgio. Susirgau sunkia liga. Liga sunki pasirodė ne tokia ir baisi, tarsi vienetinis priepuolis, tačiau laikui bėgant ji augo ir apėmė visą mano protą. Sveikata pradėjo blogėti. Sakydamas sveikata – turiu galvoje psichologinę būseną, nes paeiti ar nubėgti trumpą atstumą aš kliūčių neturėjau.

Netekau darbo, susirgau liga, nieko tokio, tuoj grįšim į ritmą, tačiau deja. Trečias smūgis – mane paliko mano buvusi sužadėtinė. Nepaaiškino nei kodėl, nei už ką, tik parašė žinutę, jog visada mylės. Va tada ir prasidėjo mano nuosmūkis.

Praradau visus bazinius dalykus, kuriais remiasi dažnas iš mūsų – darbas, sveikata, meilė. Prasidėjo ilgos dienos praleistos gulint lovoje ir žiūrint į lubas, kelionės per psichiatrijos ligonines ir visišką socialinio gyvenimo atskirtį. Sunku rasti žodžių būsenai išreikšti, bet tai buvo tikras košmaras.

Gyvenimas apsivertė aukštyn. Iš sėkmingo ir veiklaus jaunuolio tapau vegetuojančia daržove.

Skaudžiausia buvo mylimosios netektis, nes atrodė, kad sveikatą galima susigrąžinti, darbą galima rasti naują, tačiau mylėto žmogaus pakeisti kitu taip greitai nepavyks. Skyrybų išgyvenimai smogė skaudžiausiai. Bandžiau palaikyti kontaktą, nedaviau ramybės, tačiau visi bandymai kažką pakeisti buvo nesėkmingi.

Žiūrint iš retrospektyvos, blogai elgiausi, kad nepalikau manęs palikusios ramybėje. Dabar šią pamoką išmokau ir gerai suprantu ir apie ją galėsiu daugiau papasakoti kituose savo straipsniuose.

Sako laikas gydo visas žaizdas. Tas tiesa. Prabėgus beveik 4 metams dabar esu išgijęs ir susitiprėjęs. Tiesiog branginu ir vertinu tai ką turėjau su ja, ji buvo nuostabi. Linkiu jai kuo didžiausios sėkmės ir laimės, net jei ji rado tai be manęs.

Vieną žaizdą išsigydžiau, bet liko dar dvi.

Prabėgo beveik 4 metai nuo nesėkmių ruožo pradžios. Šiek tiek atsigavau ir noriu veržtis pirmyn kaip niekada, nes pragulėti 4 metus lovoje yra ką veikti, nebenoriu to. Todėl pradedu šį blogą su tikslu pasidalinti ir įkvėpti. Junkis prie manęs ir pradėkime šią smagią avantiūrą!

Leave a Reply